Kuo ypatingas suaugusiųjų mokymasis?

Tęsiant straipsnių ciklą apie personalo mokymą, šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kuo ypatingas suaugusiųjų mokymasis.Atrodytų, kad 12-18 savo gyvenimo metų prasimokę, puikiai įsivaizduojame, kaip mokymas (-is) turėtų vykti, tačiau jau per 100 metų pasaulyje akcentuojama, kad suaugusiųjų mokymas skiriasi nuo vaikų ir paauglių mokymo, nes pagrindinis suaugusiojo skiriamasis bruožas – patirtis. Suaugę žmonės, ateidami mokytis, „atsineša“ savo patirtį, kurią būtina įvertinti juos mokant. Dalyvių patirtis gali būti naudingai išnaudojama mokymų metu. Tačiau ji gali ir trukdyti, nes kartais besimokantysis ypatingai tvirtai laikosi savo nuomonės ir sunkiai priima naujas idėjas. O mokymasis, pirmiausiai, pripažinimas, kad kažko nemoki, todėl atvirumas – būtina sąlyga norint efektyviai mokytis.Suaugusiųjų mokymasis ypatingas dar ir tuo, kad suaugęs žmogus turi aiškiai susiformavusią savimonę – jis užima tam tikrą padėtį visuomenėje, darbo kolektyve ir tai formuoja, kaip jis elgiasi tam tikrose situacijose. Žinant šią suaugusių žmonių savybę, nesunku nuspėti, kad mokymo programoje dalyvaujantys skirtingą statusą turintys žmonės, skirtingai ir elgsis. Labai įdomu būna stebėti, kas vyksta mokymų metu, kai į uždarą mokymo programą kartu susirenka pavaldiniai ir vadovai iš organizacijos, kurioje aiški hierarchinė struktūra. Tada pavaldiniai stebi vadovą ir laukia, kaip jis elgsis. Vadovas yra priverstas būti aktyvus, nes turi rodyti pavyzdį pavaldiniams. Pavaldiniai, tuo tarpu, džiaugsmingai užsiima pasyvią stebėtojų poziciją ir mokymo programos efektyvumas nuo to labai nukenčia. Geriau nedaryti tokios klaidos – teminiai mokymai vyksta žymiai efektyviau, kai juose dalyvauja to paties lygmens darbuotojai.Be šių subtilybių personalo mokymas ypatingas tuo, kad suaugęs žmogus jaučia poreikį žinoti, dėl ko jis turi mokytis ir kokią naudą tai duos. Tai motyvuoja suaugusį žmogų mokymuisi skirti savo brangų laiką ir energiją. Pagal tai į mokymo programas turėtų rinktis tik suinteresuoti žmonės, tačiau taip būna ne visada. Kartais darbuotojai mokytis yra „atsiunčiami“. Jiems nebūna paaiškinta, kodėl taip daroma ir kokią naudą jie turės. Tai iššaukia psichologinį žmogaus nepasitenkinimą, nes nesuprasdamas, kodėl buvo išsiųstas mokytis, darbuotojas dažniausiai galvoja, kad vadovybė nepatenkinta jo darbu. Todėl nutarus pasiūlyti darbuotojui dalyvauti tam tikroje mokymo programoje, reikėtų argumentuoti ir paaiškinti, kodėl jam tai siūloma. Nepaaiškinus, darbuotojas mokymo programos pradžioje būna nusiteikęs pasyviai, jo tikslas – „atsėdėti“ mokymuisi skirtą laiką, sunkiai įsitraukia į mokymosi programą. Šioje situacijoje didelę reikšmę turi, ar mokymo programos vadovas sugebės parodyti mokymosi naudą ir padės tokiam dalyviui įsitraukti į mokymąsi ir gauti naudos. Suaugusiųjų poreikis mokytis turi išaugti; kitaip, dalyvavimas mokymo programoje, bus nenaudingas – bus bereikalingai iššvaistyti pinigai ir laikas.Suaugęs žmogus mokymosi metu nori išlaikyti savarankiškumą – jis pats nusprendžia, kaip ir ko jis mokysis, kaip aktyviai įsitrauks į mokymo programą.Kalbant apie personalo mokymą, svarbu nepamiršti, kad amžius taip pat charakterizuoja suaugusį žmogų – skirtingo amžiaus suaugusiesiems būdingi skirtingi gyvenimo ir mokymosi tikslai: 18-24 metų suaugusiajam svarbi nepriklausomybė ir savarankiškumas, todėl mokymo programos metu tokio amžiaus suaugusieji pasižymi noru dominuoti. 24-32 metų žmogui būdingi dideli ateities planai. Šio amžiaus žmonės laiko save suaugusiais ir jų pagrindinis tikslas – įsitvirtinti visuomenėje, todėl ir mokymuose jie bando įsitvirtinti grupėje. 33-36 metų suaugusieji pasitikrina, ar pasirinkta gyvenimo kryptis yra teisinga. Jie siekia stabilumo ir aiškumo tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, todėl ir mokymo (-si) metu daug klausinėja ir tikslinasi, tačiau tai daro santūriai. 37-45 metų amžiaus suaugę žmonės dažniausiai būna pasiekę tai, ką buvo numatę. Tokio amžiaus žmonės pradeda pripažinti senėjimo procesą, peržiūri gyvenimo vertybes ir prioritetus. Jie aiškiai žino, ko nori, todėl dalyvaudami mokymo programose siekia maksimalios naudos. 45-60 metų suaugę žmonės vertina tai, ką pasiekė ir turi. Šiems žmonėms vis svarbesnis yra noras bendrauti ir dalytis savo patirtimi. Tačiau tokie žmonės būna susiformavę pakankamai griežtas nuostas ir požiūrius į veiklą ir vykstančius dalykus, todėl gali trikdyti mokymo programą savo griežtomis pastabomis. Tokie dalyviai yra naudingi visiems mokymo programos dalyviams, svarbu racionaliai išnaudoti jų žinias ir patirtį.Suaugusieji geriausiai mokosi tada, kai į mokymo (-si) procesą yra įtraukiami ir suderinami trys dalykai: besimokančiojo pažinimas, emocijos ir elgesys. Tai yra, suaugęs besimokantysis turi išgirsti ką nors naujo, turi galėti išsakyti savo nuomonę ir požiūrį bei išgirsti kitų žmonių požiūrį. Suaugusiam žmogui svarbu praktiškai pritaikyti tai, ką išmoksta darbe ar kasdieniame gyvenime.Taip pat reikia įvertinti, kad besimokantieji informaciją priima ir įsimena trimis pagrindiniai žmogaus pojūčiais: klausa, regėjimu, visa esybe. Pagal tai besimokantieji skirstomi į vizualikus, audialikus ir kinestetikus.Vizualikai – besimokantieji, kurie lengviau mokosi apžiūrinėdami ir matydami įvairius informacijos šaltinius: paveikslus, skaidres, diagramas, lenteles. Jiems mokymąsi palengvina mokytojo neverbalinė kalba – mimika, gestai. Vizualikai mėgsta sėdėti mokymosi klasės priekyje, nes nori viską gerai matyti.Audialikai – besimokantieji, kuriems lengviau įsiminti naują informaciją girdint. Jiems svarbu girdėti rodomų tekstų ir paveikslų komentarus. Audialikams didelę reikšmę turi mokymo programos vedančiojo balso charakteristikos – tembras, garsas, kalbėjimo aiškumas ir greitis. Jie mėgsta diskutuoti.Kinestetikai – besimokantieji, kuriems svarbu eksperimentuoti ir nedelsiant praktiškai išbandyti tai, ką išgirdo. Jie geriausiai mokosi praktinių užduočių metu, mielai tyrinėja juos supantį pasaulį. Kinestetikams sudėtinga ilgą laiką išbūti ramiems, todėl greitai išsiblaško.Siekiant užtikrinti mokymų programos efektyvumą, svarbu įvertinti tai, kad dalyviai bus įvairių tipų, todėl programos medžiaga turi būti vizualiai pateikiama ir paaiškinama. Pateikiamos informacijos įsiminimą iki 90 procentų padidina praktinės užduotys, kurios be to, patenkina kinestetikų poreikį aktyviai mokytis.Suaugusieji dažnai pažymi, kad jiems mokantis svarbu:·        Bendrauti;·        Mokytis tiksliai pagal taisykles;·        Atlikti praktines užduotis;·        Tiesiog mokytis (mokymasis savaime yra vertybė).Suaugę besimokantieji, kuriems mokantis svarbu bendrauti, jaučia poreikį bendrauti su mokymo programos vadovu: klausti, tikslintis, diskutuoti, pasakoti savo patirtį. Jiems būtinas aplinkinių pritarimas. Tokie žmonės mėgsta užduotis atlikti grupėse. Jiems svarbu, kad mokymosi metu būtų panaudota jų patirtis. Šie dalyviai mokymuose yra grupės sielos, tačiau svarbu, kad jų noras bendrauti netrukdytų įgyvendinti programą.Suaugusieji, besimokantys tiksliai pagal taisykles, reikalauja tiksliai apibrėžti mokymo programos tvarką ir taisykles. Tokie besimokantieji yra labai reiklūs: radę menkiausią klaidą medžiagoje, pratęsus užsiėmimą keliomis minutėmis ar netiksliai suformulavus praktinę užduotį reiškia nepasitenkinimą. Tačiau jų pastabos naudingos gerinant kokybę. Belieka patenkinti jų norą žinoti, ko iš jų tikimasi, ir jie sėkmingai įsitrauks į mokymą (-si).Suaugusiems besimokantiesiems, kuriems labiausiai mokymosi metu patinka atlikti praktines užduotis, svarbu suprasti, dėl ko jos atliekamos. Atliekant užduotis jiems taip pat labai svarbu pasiekti progresą, todėl mokymo programa turi būti orientuota į mokymą (-si) per patirtį.Suaugusieji, kuriems mokymasis savaime yra vertybė, jaučia poreikį suprasti mokymosi programos visumą. Jie suvokia mokymosi ir tobulėjimo svarbą, todėl nuolatos mokosi. Tokie žmonės aktyviai įsitraukią į mokymą (-si).Kiekvienoje mokymo programoje susirenka įvairios patirties ir tipų suaugusieji, kuriems svarbu, kad programa atitiktų jų lūkesčius ir poreikius. Dalyviai nori gauti realią naudą, todėl mokymo programos vadovas turi sugebėti dirbti su įvairia suaugusiųjų auditorijoje ir spręsti vis dar pasitaikančią „atsiųstų“ darbuotojų problemą. Tam, kad didėtų mokymų efektyvumas, šią problemą reikėtų spręsti dar organizacijoje, rimtai apsvarsčius, kokiais tikslais siunčiami ir kokių dalykų reikėtų išmokti darbuotojams. Atsakius į šį klausimą, natūraliai kyla kitas – o kas turi užsiimti personalo mokymu? Apie tai kalbėsime kitame straipsnyje „Personalo mokymas: kas turi tuo užsiimti?“.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *